Kada pilnas, o kada visas?

Valstybinė kalba

Žodis „pilnas“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių. Pilnu galime vadinti tai, kas yra visiškai užimtas, pripildytas, nepraimtas, pvz.: Pilnas stiklainis uogienės. Akys pilnos ašarų. Salė pilna žmonių. Pilnu taip pat galima vadinti tą, kuris ko nors daug turi, pvz.: Kelias pilnas duobių. Diktante pilna klaidų. Žodis „pilnas“ gali būti vartojamas perkeltine reikšme „apimtas, kupinas (jausmo, rūpesčio, ypatybės)“, pvz.: Jis pilnas džiaugsmo, meilės, baimės.

Žodžio „pilnas“ reikia nevartoti, kai kalbama apie baigtinį kiekį, kai priešingas dalykas nereiškia sutrumpinimo, pvz.: Sumokėjo visą (ne pilną) kelialapio kainą. Susirinko visa (ne pilnos sudėties) komisija. Įsidarbino visu (ne pilnu) etatu. Jis gauną viso dydžio (ne pilną) pensiją. Taip pat žodis „pilnas“ nevartojamas, kai kalbama apie išsamumą, tikrumą, tvirtumą ar kitokias ypatybes, pvz.: Reikia pateikti pilnesnius (turi būti išsamesnius) duomenis. Turime pilną (turi būti tvirtą) pagrindą tikėtis sėkmės. Produkcijos pagaminama mažiau dėl nepilnai (turi būti nenašiai) naudojamų įrenginių (žr. „Kanceliarinės kalbos patarimai“, Vilnius, 2002).

Prieveiksmis „pilnai“ nevartojamas tomis reikšmėmis, kuriomis nevartojamas būdvardis „pilnas“, pvz.: Aš pilnai (turi būti visiškai) su juo sutinku. Parduodamas pilnai (turi būti visiškai) įrengtas namas. Komisija pilnai (turi būti nuodugniai, išsamiai) išnagrinėjo skundą.