Žalgirio seniūnijos (administracinis centras Raguviškiai) istorija

Žalgirio seniūnijos administracinis centras Raguviškiai įsikūręs vaizdingame Minijos upės dešiniajame krante. Archeologiniai duomenys liudija, kad žmonės čia gyvena nuo IX–XIII a. Kaimas turėjo savo kapines, veikusias XVI-XIX a., o šiandien vadinamas Marų kapeliais. Vienos stūksojo aukštumoje netoli kaimo kryžkelės ir XX a. viduryje buvo nukastos eksploatuojant žvyro karjerą. Kitos tebėra Minijos slėnio terasoje į pietus nuo evangelikų liuteronų kapinių.

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Raguviškiai pirmą kartą paminėti 1694 m. Tuomet kaimas priklausė Kartenos, o nuo XIX a. – Mišučių dvarui. 1718 m. Raguviškių valstiečiai Z. Kupčaitis, Z. Pivoraitis ir kriaučius K. Kusaitis skundėsi Kartenos valdų savininkui K. J. Sapiegai, kad dvaro administratorius T. Arbašauskas juos skriaudžia, ima neteisėtus mokesčius ir savavališkai baudžia piniginėmis baudomis.

1846 m. kaime buvo 21 dūmas (prievolininko sodyba). XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje Raguviškiai smarkiai išaugo, tapo didžiausiu Kartenos valsčiaus kaimu. 1900 m. jame buvo 468, o 1910 m. – 493 gyventojai.

Kaime gyveno ne tik valstiečiai. XIX a. minimas vaistininkas P. Panceris, keletas siuvėjų ir klumpadirbių. Carų laikais kaimo kryžkelėje stovėjo rusų pasienio užkardos būstinė, kurią valdžios paliepimu pastatė Jokūbavo dvarininkas K. Parčevskis. Pastatas buvo medinis, su gyvenamosiomis patalpomis ir arklide po vienu stogu. Jame gyveno užkardos vadas ir keli kavaleristai, kurie Raguviškių-Jokūbavo apylinkėse gaudydavo kontrabandininkus.

Kontrabandininkai atnešdavo ir draudžiamos lietuviškos spaudos. Ją Raguviškiuose platino ir vaikus gimtosios kalbos slapta mokė daraktorius A. Balsevičius.

1923 m. Raguviškiuose gyveno 271 žmogus ir buvo 44 ūkiai, kurie 1927 m. išskaidyti į vienkiemius. Tarpukariu kaimas buvo priskirtas prie Kretingos valsčiaus, o gretimame Būdviečių kaime, ūkininko K. Riaukos sodyboje buvo atidaryta Raguviškių pradinė mokykla. 1925 m. buvo įsteigtas Raguviškių šaulių būrys (1930 m. persikėlė į Jokūbavą), aktyviai veikė jaunalietuviai, vadovaujami S. Ragauskaitės.

1940-1941 m. raudonarmiečiai priešais Raguviškius prie Minijos upės ėmėsi statyti betoninius karinius įtvirtinimus. 1944 m. prie Minijos kaimo žemėje bandė įsitvirtinti vokiečiai, išsikasę ir išsibetonavę dešiniajame upės krante apkasus. Tačiau sovietų kariuomenei su 60 tankų pavyko 1944 m. spalio 10 d. pralaužti vokiečių pasipriešinimą ties tiltu per Miniją ir priversti juos bėgti.

1945–1951 m. iš kaimo buvo ištremta 17 žmonių : A. Keblio, A. Miltakio, K. Paukščio ir J. Žilienės šeimos. Likę gyventojai buvo suvaryti į „Raguvos“ (vėliau – „Švyturio“) kolūkį. 1959 m. kaime gyveno 272, 1970 m. – 279, 1979 m. – 347, 1986 m. – 397 žmonės.

Po ūkių stambinimo, Raguviškiai buvo „Minijos“, o vėliau – Kretingos sodininkystės tarybinio ūkio centrine gyvenviete. 1977 m. kaimas tapo Žalgirio apylinkės administraciniu centru. Nuo tų laikų gyvenvietė nuolatos augo, plėtėsi. Joje 1954 m. atidaryta biblioteka, 1960 m. – felčerio-akušerio punktas, kultūros namai, pastatytas ūkio administracijos ir kultūros-buities pastatų kompleksas, vaikų darželis, parduotuvė, į gyvenvietę perkelta aštuonmetė mokykla.

1999 m. kaime buvo 407 gyventojai, o 2002 m. gyveno 411 žmonių. Jame tebeveikia kultūros namai, biblioteka, Kretingos M. Daujoto vidurinės mokyklos pradinis skyrius.

Apie 1950–1990 m. Raguviškiuose vasarodavo visuomenės veikėja, tapytoja, gydytoja, legendinio lakūno S. Dariaus duktė N. Dariūtė-Maštarienė (1925-1990), palaidota Jokūbavo kapinėse.

Medžiagą parengė Julius Kanarskas,
Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas