Medinė lietuvių liaudies skulptūra yra gyvybinga, iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. XIX a. iki pat XX a. 3 dešimtmečio liaudies skulptūra buvo tik religinė.
Dievdirbių skulptūros, drožtos iš medžio, kartu su mažosios architektūros statiniais plito visoje Lietuvoje. Ir visgi gausiausia jų buvo Žemaitijoje, ypač Kretingos krašte.
Kada skulptūra buvo pradėta drožti tikslių žinių nėra. Anot dailėtyrininkės Marijos Matušakaitės, XVI – XVIII a. aukščiausiai kategorijai priklausė iš įvairių Vakarų Europos kultūros centrų atvykę skulptoriai. Visi arba beveik visi ateiviai ieškodavosi mokinių bei pagalbininkų tarp vietos amatininkų. Tokių pasimokiusių drožėjų tuo metu atsirado nemažai. Kretingos rajone žinomos dvi skulptūros menančios senuosius laikus: XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“ buvusi Kretingos bernardinų bažnyčioje (saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje) ir Laukžemės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčios XV a. skulptūra „Madona su Kūdikiu“ (bus saugoma Kretingos muziejuje). Tai ankstyviausi liaudies skulptūros pavyzdžiai Kretingos rajone, kurių autoriai nežinomi.
Dievdirbių liaudies skulptūra XIX a.–XX a. 3-4 dešimt. atsirado ir plito kaime, užpildė koplytėles, koplytstulpius ir kryžius, paplito po miškus, kapines, sodybas. Kiekvienas mažosios architektūros statinys buvo statomas tam tikromis progomis, kurių priežastys buvo įvairios: susijusios su asmens, šeimos, kaimo bendruomenės gyvenimu ir ūkine veikla. Klibių k. (Kretingos r.) gyventojas Mačernius davė įžadą pastatyti kapeliuose kryžių su Nukryžiuotoju, jei nemirs vaikai. Prašymui išsipildžius, vyras 1935 m. pastatė ąžuolinį kryžių kaimo senkapyje.
Kryžius ar kitokios formos sakralinis paminklas – svarbus sodybos atributas, saugantis ją ir jos šeimininkus nuo nelaimių, darniai įsiliejantis į aplinką, jis, kaip ir šventi paveikslai troboje, savotiškas šeimos dvasinis centras. Pagal tradiciją, žmonės ne tik pastatydavo kryžių, koplytėlę, bet juos nuolatos lankydavo, puošdavo gėlėmis. Tai tapo ir dar yra bendruomenės susitikimo vieta per šventes, įvairias pamaldas.
Vakarinis Žemaitijos pakraštys – Kretinga ir jos apylinkės – yra išsaugojęs nemažai šio unikalaus krašto tradicijų, o jos labiausiai atsiskleidžia liaudies mene ir ypatingai medžio drožyboje. Kretingos apylinkėse yra dar natūralioje aplinkoje, kapinėse, sodybose, pakelėse išlikusių kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių su šventųjų skulptūromis. Laikas juos išretino, tačiau sunaikinti nepajėgė. Šio tipo paminklai yra neatsiejama rajono kraštovaizdžio dalis.
Kretingos muziejus įsteigtas 1935 m. Įsteigto muziejaus pirmi eksponatai – tai kolekcininko, kraštotyrininko Juozo Žilvičio dovanota kolekcija, kurios pagrindą sudarė senoji religinė dievdirbių skulptūra.
Nors liaudies skulptūros plito po visą Lietuvą, bet buvo kuriamos tam tikruose centruose, kur gyveno, kur klajodami po apylinkes apsistodavo dievdirbiai. Vienas iš tokių centrų buvo Kretinga ir jos apylinkėse gyvenę ar gyvenantys ir didžiąją savo gyvenimo dalį atidavę kūrybai patyrę Kretingos krašto meistrai: Anicetas Puškorius, Liudas Ruginis, Juozas Lukauskas, Petras Kalenda, Adomas Kvasas, Alfonsas Skeisgilas, Antanas, Lubys, Alioyzas Pocius, Aleksas Eugenijus Kulvietis, Adolfas Andriejus Viluckis, Raimundas Puškorius, Virgilijus Vaičiūnas ir kt. Ne visus meistrus - dievdirbius galime įvardinti, nes jie retai savo vardus ar pavardes įrėždavo į savo kūrinius.
Tautodailininkų gretas po truputį pildo jaunesni kūrėjai. Jie jau kitokie. Dauguma savo kūryboje vadovaujasi šių dienų tendencijomis, nepamiršdami tradicijų.
